Režisierius  Philip Piunovski

Uždaryti

  Režisierius  Philip Piunovski

Kai prasidėjo filmo apie Šventosios Dvasios bažnyčią filmavimai, iš pradžių pagal scenarijų nebuvo numatytas tokios trukmės filmas, kokį žiūrovai išvys kino ekranuose.

Buvo tikėtasi nufilmuoti nedidelį įprastos trukmės filmą, bendrais bruožais pasakojantį apie Bažnyčios istoriją, apie jos parapijiečius, ketinta parodyti kai kuriuos architektūrinius ypatumus, išryškinti dvasingumo reikšmės temą, ir užbaigti kokia nors įprasta nata

Tačiau pradėjus dirbti su projektu, diena iš dienos, mėnuo po mėnesio, prieš mane ėmė vertis didinga istorija, kuriai jau du tūkstančiai metų.

Šventų Mišių metu du tūkstančiai Bažnyčios istorijos metų, kuriuos įamžindavau kino kadruose, tarytum stodavo man prieš akis.

Kartais, besiklausydamas pamokslo ir įsitraukęs į Mišias, pamiršdavau paspausti kino kameros įrašo mygtuką ir praleisdavau akimirkas, kurias norėjau nufilmuoti.

Kiekvieną kartą, atėjęs į bažnyčią ir filmuodamas sakramentus, Mišias, vis labiau ir labiau pasinerdavau į tą maldos būseną, kurią išgyveno bažnyčioje besimeldžiantys žmonės. Įrašinėdamas kunigų ir parapijiečių interviu, negalėjau sau leisti nutraukti kažkieno pasakojimo, nes supratau – juk štai dabar kiekvienas kalba tai, kas jam visų brangiausia gyvenime.

Brangiausia – Dievas, bažnyčia, tęstinumas tikėjimo, kurį parapijiečiai per amžius perduoda savo vaikams.

Įrašinėjau interviu, kurių susikaupė labai daug, ir praktiškai visi jie panaudoti šiame filme.

Filmavimų metu mus nepaprastai stipriai palaikė Šventosios Dvasios bažnyčios klebonas/vyresnysis Tadeuš Jasinskij – jis tiesiogiai dalyvaudavo filmavimuose.

Jis negailėjo nei laiko, nei jėgų, kuo smulkiausiai pasakodamas apie tai, kaip surėdytos Šventosios

Mišios, visados padėdavo organizuoti interviu, ir išdrįso duoti leidimą Mišių metu naudoti kino šviesas ir kino kraną.

Kartu su klebonu norėjome sukurti filmą – kuris parodytų visiems tuos rakursus, paprastai žmonių nematomus.

Todėl kiekvieną kartą prireikdavo kino kraną statyti pačiose netikėčiausiose vietosekad būtų galima nufilmuot kadrą būtent tuo rakursu.

Visas filmas nufilmuotas pasitelkus kino apšvietimą tam, kad vaizdas atrodytų kuo tikroviškesnis ir aiškesnis, o ne kasdienis, kokį dažniausiai matome dokumentiniuose projektuose. Labai norėjosi parodyti visą katalikiškų Mišių grožį.

Kartais filmuodavau viena ranka valdydamas kino kraną, o kita laikydamas stovo rankenėlę, ant kurios buvo įtaisyta kino kamera.

Tokiomis akimirkomis suprasdavau, kad jeigu neįamžinsi tų rakursų dabar, šios akimirkos bus prarastos visam laikui, ir žmonės nepamatys tų svarbių dalykų, užčiuoptų kadre kažkokių unikalių momentų – o juos juk įmanoma išsaugoti istorijai.

Tai ir Didžiosios savaitės liturgija, ir velykinės procesijos, krikštas, santuoka, išpažintis, pirmoji Komunija, Sutvirtinimo sakramentas… visa tai, kas vyksta katalikų bažnyčios gyvenime ištisus liturginius metus.

Atskirai šiltą padėkos žodį noriu tarti unikalių kino kamerų kūrėjams, išleidusioms naują modelį prieš pradedant filmavimus – šia kamera ir buvo nufilmuotas filmas apie Šventosios Dvasios bažnyčią.

Dėl to, kad ši kino kamera kainavo šešiasdešimt kartų pigiau nei anksčiau kainavusios tokios kameros, su ja pasisekė dirbti ir nufilmuoti medžiagą tokios geros kokybės, kokią anksčiau galėjo pasiekti tik stambūs kino koncernai. 

Žinoma, kine svarbu ne tik techniniai dalykai, bet ir garsas.

Šiame filme pirmą kartą kino istorijoje skambės orkestrinės klasikinės muzika – taip puikiai atliekama, kad anksčiau kompozitoriai apie tai nė svajoti negalėjo.

Orkestrinės muzikos, skambančios šiame filme, sukūrimo technologija pagrįsta dirbtinio intelekto garso kompiliacija – kai technikai duoda nurodymus žmogus.

Tokiu būdu išgaunamas tobulas garsas ir kūrinys atliekamas tobulai. Tai suteikė mums galimybę kurti filmui muziką nesitelkiant į pagalbą geriausių orkestrų. Juk šioje muzikoje viskas atlikta tobulai; galima įsivaizduoti – 200 muzikantų orkestras groja absoliučiai idealiai, kiloherco tikslumu, išryškinant visus mažiausius dinamikos atspalvius, kompozitoriaus nurodytus partitūroje. Anksčiau tai buvo fantastinis dalykas, tačiau dabar šitai virto tikrove. 

Kinas – tai galinga dailės, muzikos, literatūros kvintesencija, o šiuos menus vystytis pastūmėjo Katalikų Bažnyčia.

Nuo ankstyvos vaikystės pasaulinėse paveikslų galerijose ištisomis valandomis apžiūrinėdamas menininkų kūrinius, studijavau geriausius tapybos pavyzdžius – ir būtent susijusius su katalikybe.

Tai buvo šventųjų portretai, scenos iš Biblijos,

popiežių, kardinolų, vyskupų portretai. Domėjausi ne tik daile, taipogi buvau pasinėręs į muzikos pasaulį: ir viduramžių kompozitorių, sukūrusių pasaulinio garso Kristui skirtus kūrinius, muzikos sukeltos emocijos paliko mano atmintyje neišdildomą įspūdį.

Todėl atiduodami duoklę Katalikų Bažnyčios reikšmei pasaulio istorijoje, pasaulinėje meno kultūroje, mes sukūrėme tarsi filmą-dovaną.

Šiame filme mes pasistengėme pateikti Biblijos žodį sakralinės muzikos fone – ši muzika per amžius buvo neatskiriama katalikų Šventų Mišių dalis; ji skamba viso filmo metu.

Filmas apie Šventosios Dvasios bažnyčią – tai filmas apie tikėjimą į Dievą, tai filmas apie Šventąjį Raštą, tai filmas apie Viltį, tai filmas apie Meilę. Tos meilės vardas – Kristus!

Kurdami šį filmą kuo puikiausiai suvokėme, jog šis filmas – ne pramoginis.

Šis filmas suteikia galimybę žiūrovams praleisti salėje dalį gyvenimo, prisiliečiant prie Bažnyčios Sakramentų.

Skirtas žmonėms, pasinėrusiems į maldą. Žmonėms, norintiems daugiau sužinoti apie Katalikų Bažnyčią, apie Krikščionybę. Tai filmas žmonėms, kurie tik pradėjo Dievo paieškų kelią arba jau seniai yra Bažnyčios prieglobstyje; mums visiems reikia nuolat stiprinti tikėjimą, kad neprarastumėme vilties Amžinybe.

Aš labai dėkingas visiems dirbusiems kuriant filmą, visiems, įdėjusiems dalį savo jėgų ir širdies. Bendras žmonių susivienijimas aplink šią idėją patvirtino, kad vienybė Kristuje – tai ir yra Bažnyčia.